Mano kelionės

5 etnografiniai Lietuvos regionai: ką pamatyti kiekviename?

5 etnografiniai Lietuvos regionai: ką pamatyti kiekviename?

Lietuvą galima suskirstyti į istorinius ir kultūrinius regionus (vadinamuosius etnografinius regionus). Tikslios ribos nėra visiškai aiškios, nes regionai nėra oficialūs politiniai ar administraciniai vienetai. Juos skiria kultūra, pavyzdžiui, krašto tradicijos, tradicinė gyvensena, dainos, pasakos ir kt. Tam tikra prasme regionai atitinka lietuvių kalbos tarmių zonas. Tačiau šis atitikimas jokiu būdu nėra griežtas. Šiame straipsnyje trumpai aptariame kiekvieną iš 5 etnografinių regionų ir išskiriame, ką keliaujant po Lietuvą būtina aplankyti.

Dzūkija – daugiakultūrinis miškų kraštas

Dzūkija – Pietryčių Lietuvos pavadinimas. Vakarų Dzūkiją daugiausiai dengia miškai, o liaudies posakis byloja: „Jei ne grybai ir uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“. Galbūt jau ne toks svarbus, kaip kadaise, maitinimasis iš žolynų vis dar suteikia dzūkams maisto ir pajamų. Jei važiuosite ten atitinkamais laikotarpiais, tikrai pamatysite daug žmonių, pardavinėjančių surinktas uogas ir grybus.

dzukija

Alytus – šeštas pagal dydį Lietuvos miestas – turi Dzūkijos sostinės pravardę. Jis smarkiai nukentėjo per karus, todėl nėra išsaugojęs paveldo. Įdomesni mažesni miesteliai, kaimai ir, žinoma, miškai bei pelkės. Pavyzdžiui, Zervynos itin autentiškos savo mediniais kryžiais, XX a. pradžios namais ir neasfaltuota pagrindine gatve.

Puikiai sutvarkytas XIX a. Druskininkų miestelis tapo ištisus metus veikiančiu kurortu su:

  • SPA;
  • vandens pramogų parku;
  • uždarąja kalnų slidinėjimo trasa;
  • kitais objektais.

Netoli Druskininkų stovi Grūto parkas. Į jį po nepriklausomybės atgavimo perkeltos sovietinės skulptūros, kadaise stovėjusios pagrindinėse Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse.

druskininkai

Rytų Dzūkija – tai etninis, o ne gamtinis užkampis. Šiose vietovėse lietuviai yra mažuma, besidalijanti žemę su gausiomis šimtametėmis bendruomenėmis. Lenkų kalba kalbantys žmonės yra didžiausia iš šių grupių. Rytų Dzūkijoje daugiatautiškumą galima pajusti daugelyje vietų. Galima:

  • aplankyti Keturiasdešimt Totorių ir Nemėžio kaimus (abu netoli Vilniaus) su medinėmis mečetėmis.
  • Jurgėliškėje (Švenčionių r.) ir Daniliškėse (Trakų r.) yra rusų senbuvių kaimai.
  • Tabariškėse stūkso graži medinė cerkvė su įėjimo vartais varpinėje (mišios joje, kaip ir daugumoje aplinkinių kaimų ir miestelių, laikomos lenkų kalba).
  • Norviliškių buvusiame vienuolyne kasmet vyksta muzikos festivalis „Be2gether“, kuriuo siekiama peržengti etnines ir tautines ribas (jis vyksta visai šalia Lietuvos bei Baltarusijos sienos).

Rytų Dzūkijos viršūnė bet kuriam turistui yra Trakų miestas – dėl savo gamtos grožio, istorinės vertės ir artumo Vilniui. Šis ežerų pilnas miestas kadaise buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Tai puikiai liudija gražiai atstatyta salos pilis, kurioje dabar įsikūręs istorijos muziejus. Kaip ir nepažįstamas regiono užmiestis, Trakai yra daugiatautė zona, kurioje prie įprastų lietuvių ir lenkų bendruomenių prisideda trečia grupė – karaimai, tiurkiškai kalbanti tauta, išpažįstanti savo sinkretinę religiją. Dabar jų skaičius mažėja, tačiau jų namai su trimis langais vis dar dominuoja pagrindinėje Trakų gatvėje.

trakai

Atkreipkite dėmesį, kad Lietuvos sostinė Vilnius techniškai taip pat yra Dzūkijos dalis. Tačiau tai didžiausias Lietuvos miestas – žmonių iš visos šalies ir visos Europos. Todėl jis paprastai laikomas atskiru savarankišku regionu. Be to, labiausiai į rytus nutolusią Dzūkiją dabar valdo Baltarusija, tačiau joje yra daug lietuviškų pilių.

Aukštaitija – didžiausias etnografinis regionas

Rytinėje mūsų šalies dalyje, kur kyla ir leidžiasi spalvingos kalvos, žaliuoja miškai, vingiuoja upės, o ežerai vilioja trokštančius ramybės, yra Aukštaitija. Tai didžiausias ir įvairiausias etnografinis regionas, todėl jam pažinti reikia ne vienos dienos. Jis toks įvairus ir daugialypis, kad, jei leisitės tik į vienos dienos kelionę, to gali neužtekti.

Galima pasimaudyti giliausiame Lietuvos ežere Tauragne ir perplaukti ilgiausią Asveją. Galite užkopti į vieną iš nesuskaičiuojamų šio regiono piliakalnių, apsilankyti į kosminę stotį panašioje observatorijoje Molėtų krašte ir praleisti naktį su žvaigždėmis. Būtinai apkabinkite tūkstančius metų stovintį Stelmužės ąžuolą – jis suteiks jums energijos tęsti atradimų ir stebuklų kupiną kelionę po Aukštaitijos miestelius, kurie yra ne mažiau įspūdingi nei jos gamta.

Aukštaitijoje lengva nuklysti į Alaus kelią. Šis gėrimas regione turi senas tradicijas, siekiančias dar dvarų laikus, ypač Panevėžio, Biržų ir Pasvalio rajonuose. Tad nenustebkite, jei pirmas dalykas, kurį jums pasiūlys per pietus, bus... alus. O prie alaus – ko tik širdis geidžia. Aukštaitijoje gera žemė, todėl ūkininkai visada buvo stiprūs ir turtingi – todėl didžiausio Lietuvos etnografinio regiono virtuvė tokia įvairi ir kupina įdomių skonių derinių. Ar kada nors bandėte miltinių koldūnų su varškės sūriu ir salotų gabalėliais? O gal valgėte jų su miško mėlynėmis? Arba su kopūstais ir grybais rudenį? Ar nesate ragavę? Tuomet keliaukite į Aukštaitiją ir sėskite prie stalo.

aukstaitija

Mažoji Lietuva – vokiečių kultūros palikimas ir įspūdingosios kopos

Mažoji Lietuva – etninis regionas pietvakarių Lietuvoje. Iš penkių Lietuvos regionų Mažojoje Lietuvoje iki XX a., išskyrus keletą trumpų atvejų, dominavo vokiečių valstybės. Anksčiau tai buvo žinomiausias etnografinis regionas. Nors ten gyvenantys žmonės kadaise buvo pavaldūs Vokietijai, jie kalbėjo lietuviškai, ir šis regionas buvo Lietuvos kultūros šerdis. Žinoma, bėgant metams Mažoji Lietuva perėmė kai kurias vokiečių kultūros praktikas, pavyzdžiui, liuteronų tikėjimą.

Štai, ką verta aplankyti Mažojoje Lietuvoje:

  • Klaipėdą: joje yra stačiakampis gatvių planas ir vokiški namai.
  • Kuršių neriją: gražios kopos ir miškai, UNESCO paveldo dalis.

mazoji lietuva

Žemaitija – pajūrio kurortai, pilys ir krikščioniškos vietos

Telšių miestas (žemaičių tarme – Telšė) vadinamas Žemaitijos sostine ir į tai žiūrima rimtai: net 2,5 % telšiškių surašymo metu nurodė žemaičių tautybę. Jame verta apsilankyti dėl:

  • Žemaičių muziejaus Alka;
  • katedros;
  • medinio senamiesčio.

Palangos pajūrio kurortas yra populiariausia žemaičių turistų lankoma vieta. Tai didžiausias Lietuvos kurortas, siūlantis daugybę pramogų, tokių kaip Gintaro muziejus. Netoliese esantis Šventosios kurortas yra mažesnė ir pigesnė jo alternatyva (bet tik šiek tiek).

palanga

Šiaulių miestas yra didžiausias Žemaitijoje. Tačiau jo senamiestis, sunaikintas per pasaulinius karus, yra mažai įdomus, išskyrus kai kuriuos pastatus, pavyzdžiui, renesansinę Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedrą bei Frenkelio vilą. Nepaisant to, Šiauliai su daugybe didelių prekybos centrų yra gera vieta apsipirkti ir pavalgyti. Įdomiausia Šiaulių regiono vieta yra už paties miesto ribų: tai Kryžių kalnas, kuriame jau daugiau nei šimtmetį žmonės stato kryžius. Jų yra šimtai tūkstančių! Juos lanko ir piligrimai, ir pasaulietiniai turistai.

Nepaisant vėlyvos christianizacijos, Žemaitijoje yra ir dauguma kitų Lietuvos kaimo pirminių krikščioniškų vietų:

  • Šiluvos Mergelės Marijos šventovė;
  • Tytuvėnų vienuolynas;
  • buvusios vyskupijos buveinės (Varniai ir Kražiai) taip pat turi sakralinių objektų kaip savo pirminių istorinių vietų.

Žemaitija išsiskiria puikiais XIX a. dvarais. Kunigaikščių Oginskių dvaras Plungėje kartais vadinamas „Žemaitijos Versaliu“. Tos pačios giminės dvaras Rietave, deja, buvo sunaikintas XX a. pradžioje. Oginskių šlovę Rietave primena kiti pastatai ir parkas. Juk būtent Rietave veikė pirmoji Lietuvoje elektrinė, o pirmoji telefono linija sujungė Rietavą ir Plungę. Tiškevičiai turėjo ne kunigaikščio, o grafo titulą, tačiau jų dvarus Kretingoje ir Palangoje taip pat verta aplankyti.

Už pagrindinių miestų ribų Žemaitijoje yra daug medinėmis bažnytėlėmis garsėjančių kaimų ir ežerų kraštas, dabar nacionalinis parkas aplink Platelius. Piečiausioje Žemaitijos dalyje yra garsusis Panemunės kelias prie Nemuno. Čia stovi kelios gražios pilys:

  • Raudonės;
  • Panemunės;
  • Raudondvaris.

zemaitija

Suvalkija – išskirtiniai dvarai ir gardi virtuvė

Kadaise kryžiuočių nusiaubtas kraštas dabar yra nepaprastai įdomus, turtingas kultūrinių įvykių regionas, davęs Lietuvai literatūrinę šalies kalbą. Iš sūduvių dažnai šaipomasi, kad jie yra taupūs, tačiau jie patys tai neigia. Gyvendami plačiose lygumose ir derlingose žemėse, sūduviai brangina gamtos turtus, kaip ir literatūrinę lietuvių kalbą. Čia išlikusių turtingų, puošnių dvarų salės saugo Suvalkijos istoriją ir legendas. Ilgais žiemos vakarais sūduviai vis dar kurpia įspūdingus kabančius šiaudinius sodus, drožinėja medį, gamina įmantrius popieriaus karpinius ir audžia juostas. Tačiau jie taip pat dirba prie šiuolaikinio meno projektų, garsinančių šio regiono vardą visame pasaulyje. Sūduvos sostinėje Marijampolėje šiuolaikinio meno mėgėjų laukia Londono ir Niujorko verti kūriniai. Juos sukūrė menininkai, dalyvaujantys projekte „MaLonNy“ (Marijampolė – Londonas – Niujorkas).

Suvalkiečiai visada turėjo gausius stalus. Net jei jie vadinami šykščiais, sulaukę svečių, visada ištiesia baltą staltiesę ir padengia stalą gėrybėmis. Pirmiausia jie vaišina naminiu skilandžiu. Pagal senovinį receptą, perduodamą iš kartos į kartą, gaminama šaltai rūkyta brandinta dešra geriausiai tinka su ką tik iš krosnies ištraukta juoda duona. Net bulvės gali tapti įkvėpimo šaltiniu sūduviams, kurie mėgsta gaminti didžkukulius – koldūnus iš tarkuotų bulvių, įdarytus varške, malta mėsa ar grybais. Kad vaikai būtų laimingi, jie taip pat gali išvirti šaltanosių – mažų koldūnų su mėlynių įdaru arba švilpikų – nedidelių bulvinių koldūnų – ir patiekti juos su sviesto ir grietinėlės padažu. Bulvių derliaus metu sūduviai neįsivaizduoja stalo be kugelio, tarkuotų bulvių apkepo, arba vėdarų, t. y. kiaulės žarnų, įdarytų tarkuotomis bulvėmis.

Svarbiausia – aplankykite Suvalkijos dvarus. Jų šiame regione yra daugiau nei kituose Lietuvos regionuose. Restauruoti ir atgaivinti jie dabar yra svarbūs bei įdomūs kultūros ir meno centrai. Juose gausu netikėtų atradimų ir unikalios architektūros, vyksta koncertai, degustacijos, edukacinės programos. Puikūs pavyzdžiai yra:

  • Aštriosios Kirsnos dvaras;
  • Paežerių dvaras;
  • Zyplių dvaras.

suvalkija


Kelionių pasiūlymai

Dzūkiškos bandos – ekskursija Alytuje – Šampano degustacija

Alatskivi pilis – estiško vyno degustacija – ekskursija Tartu – šaltalankių produktų degustacija

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis – Sūrių degustacija

Arbatgėris su Kuršėnų vyniotiniu – Žibintų festivalis Pakruojo dvare

Vandens pramogos didžiausiame vandens parke Europoje – Koperniko muziejus

Pažintinė kelionė autobusu į Vilniaus šviesų festivalį

Pažintinė savaitgalio kelionė: Neonijos muziejus - Tartu Universiteto muziejus - Ledynmečio muziejus

Iš Klaipėdos ir Kauno: Vokietijos Kalėdinės mugės aplankant Drezdeną ir Niurnbergą

Agluonos duonos muziejus – Ekskursija Agluonoje – Šmakovkos muziejus – Preili lėlių muziejus – ekskursija Preiliuose

Naujametinis Talinas su šventine vakariene ir apgyvendinimu centre

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis – Jaunpils pilis – viduramžių laikų pietūs

Naktinis Kalėdinių eglučių turas

Agluonos duonos muziejus – Ekskursija Agluonoje – Šmakovkos muziejus – Preili lėlių muziejus – ekskursija Preiliuose - ledų degustacija

Pažintinė vienos dienos kelionė autobusu į Kalėdinį Vilnių, aplankant Lumina parką

Pažintinė kelionė: Telefonijos muziejus – Azijos žibintų festivalis Pakruojo dvare

Kalėdinė Varšuva aplankant faraono Tutanchamono ekspoziciją bei pramogos vandens parke

Alaus degustacija – Žibintų festivalis “Didieji Azijos žibintai” Pakruojo dvare

Maironio muziejus – 1000 šviesų žibintų festivalis