Aralo jūra, virtusi dykuma – Ingridos Pociutės įspūdžiai iš itin egzotiškos kelionės

Beveik galime lažintis, kad apie Aralo jūrą nieko negirdėjote.  Aralo jūra kadaise buvo ketvirta didžiausia ežero tipo vandens telkinys pasaulyje, žinomas kaip „centrinės Azijos perlas“. Šis ežeras buvo gyvybės šaltinis regiono žmonėms, teikiantis maisto, transporto ir darbo galimybes. Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius Aralo jūra patyrė vieną iš didžiausių ekologinių katastrofų istorijoje. Dėl netvaraus vandens naudojimo žemės ūkio poreikiams ir prastai valdomų upių, kurios maitino jūrą, Aralo jūra tapo dykuma. Pažiūrėti, kaip dabar atrodo Aralo jūrą, nuvyko kelionių žinovė Ingrida Pociutė.

Kas paskatino nuvykti?

Dar prieš 60 metų vidurinė Azija, tiksliau Uzbekistanas ir Kazachstanas, didžiavosi, jog jų teritorijoje yra ketvirtas pagal dydį ežeras planetoje, vadinamas Aralo jūra. Nuo to laiko Aralo jūros plotas sumažėjo beveik 3 kartus, vandens lygis nukrito 29 metrais, vandens tūris sumažėjo 15 kartų, taip pat padidėjo druskingumas, išnyko žuvys.

Būdama Uzbekistane dažnai girdžiu kalbant apie tai, kad ateityje šalis gali susidurti su didžiuliu vandens trūkumu. Kol kas nesijaučia, kad kažkur vandens trūktų. Vietiniai gidai pasakojo apie išsekusią Aralo jūrą, dykumoje esu ne kartą sustojusi šalia Amudarijos ir Sirdarjos upių, kur matosi jų vandens nusekimas. O būtent šių upių vanduo ir įteka į Aralo jūrą. Todėl buvo įdomu ten nuvažiuoti, pabendrauti su vietiniais gyventojais, išgirsti jų istorijas.

Pirmieji įspūdžiai

Likau nustebinta, sužavėta ir – aišku – patyriau liūdesio. Pirmiausia nustebino, tai, kad ten, kur nusekusi Aralo jūra, aktyviai vyksta turistai. Labiausiai laukiami turistai iš Anglijos. O žinote, kodėl? (šypsosi Ingrida) Ogi todėl –  kai jie atvažiuoja, lyja lietus. Jis trumpas, bet kaip sako vietiniai, kiekvienas lietaus lašas yra brangus. Jie tikisi, kad esant daug lietaus, jūros vanduo po truputį galėtų atsistatyti. Kai aš lankiausi, taip pat trumpai lijo. Džipo vairuotojas, jurtų šeimininkas kvietė atvykti dar ir pakviesti keliautojų iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, kad ir jie kartu atsivežtų lietaus. Lietaus tema pasakojo tokį nutikimą: atvyko 11 Anglijos turistų, o lietus lijo, kokio seniai nebuvo. Visi džiūgavo, tik turistai sėdėjo nepatenkinti. Tik vėliau – kaip jiems pradėjo dėkoti už atvežtą lietų –  pradėjo šypsotis.

Prie Aralo jūros – tik specialiais džipais

Prie Aralo jūros ir aplink esančiame regione daugiausiai turistų iš Anglijos, Italijos, Vokietijos ir Amerikos. Norint nuvažiuoti iki ten, kur prasideda Aralo jūros vanduo, reikia užsakyti specialius džipus, nes nei su automobiliu, nei su autobusiuku privažiuoti nėra galimybės. Kelionė ilga, trukmė beveik visa diena. Tiesa, mes dar sustojome muziejuje po atviru dangumi – vadiname „laivų kapinės“. Čia eksponuojami įvairaus dydžio laivai, iš kurių likę tik rūdijantys griaučiai..

Muinak uostas ir „laivų kapinės“

Kažkada toje vietoje, kur yra „laivų kapinės“, buvo Muinak uostas. Muinak mieste buvo didžiulis žuvies fabrikas, ir, aišku, visa perdirbama žuvis buvo sugauta Aralo jūroje. Tiesa, vietiniai sakė, kad dabar yra atsidariusi maža įmonėlė, kuri užsiima žuvies perdirbimu. Prie „laivų kapinių“ yra obeliskas ir aikštė, iš kurios atsiveria buvusios Aralo jūros dugnas, dabar virtęs Aralkum dykuma („Akkum“ – „Baltieji smėliai“). Dykumos plotas apie 38 000 kvadratinių metrų. Jūra nuo šio taško (Muinak uosto) išseko apie 100 – 150 km. Jausmas žiūrint į tolį nežemiškas, neįtikėtina –  kad kažkada čia buvo vanduo.

Nuo tautinių kostiumų iki senovinių žvejybos įrankių

Šalia „laivų kapinių“ yra Muynak rajono „ekologijos muziejus“, kurį taip pat aplankiau. Muziejaus ekspozicijoje daktaras O. Eserkepovas, pasakoja apie Muynak ir Aralo jūros istoriją iki šių dienų. Muziejuje eksponuojami tautiniai kostiumai, senoviniai papuošalai, namų apyvokos daiktai, valtys ir žvejybos įrankiai. Muziejuje esanti menininkų Rafaelis Matevosyanas ir Faimas Madgazinas kolekcija yra unikali. Ne veltui jie vadinami Aralo metraštininkais.

Kelionė per dykumą

Kelionę tęsėme toliau, važiavome ir asfaltu, ir labai prastos būklės žvyrkeliu. Pasirodo, čia yra naujai rastų dujų telkinių. Todėl važiuoja labai daug sunkiųjų sunkvežimių, kurie ir sugadina kelius. Galiausiai pradėjome važiuoti Aralo jūros dugnu. Jame matosi tik specialių džipų, kuriais vežioja turistus, vėžės. Neįtikėtina – važiuojame jūros dugnu! Išlipau iš džipo padaryti kelių nuotraukų. Jūs nepatikėsite – didžiulis vėjas, pakankamai vėsu. Netyčia prisiliečiau prie kažkokio augalo – tai jų lapai kaip peiliai. Mano koją iš karto įpjovė ir pradėjo stipriai bėgti kraujas. Kaip suprantu, jie tokie aštrūs dėl didžiulės sausros.

Nakvynė ir vietinių svetingumas

Vakare atvykome į jurtas, esančias netoli Aralo jūros. Prieš saulėlydį maudžiausi sūrioje jūroje, kurioje lengva laikytis ant vandens. Juodos spalvos molinis dugnas pradžioje grimzdo, bet vėliau tapo stabilus, tikriausiai, dėl dažnų vaikščiojimų. Vietiniai jūrą vadina antrąja Negyvąja jūra, nors jos druskingumas labai skiriasi – nuo 10 iki 130 ‰, kai Negyvoji jūra siekia iki 330 ‰. Pakrantėje smėlis ir smulkus žvyras susimaišęs su aiškiai matoma druska.

Nustebino vietinių draugiškumas ir vienas kitų palaikymas. Džipų vairuotojai atveža maistą ir prekes, kad turistai būtų tinkamai aptarnauti. Vakarienei buvo pateiktos net šviežios trešnės, nors aplinkui – dykuma. Maistas buvo skanus ir šviežias, vakare jurtose buvo šilto vandens nusiprausti – tikra atgaiva dykumos sąlygomis. Nors planavau nakvoti po atviru dangumi, dėl lengvo lietaus likau jurtoje.

Rytas buvo nuostabus – pasitikau saulę, kylančią iš Aralo jūros. Vaizdas vertas milijono. Dar kartą išsimaudžiusi jūroje ir tęsiau kelionę, nes laukė dar 4 valandos važiavimo.

Gyvenimo sąlygos kaimuose

Važiavome pro kaimus, kuriuose nėra vandens, arba jo būna tik dvi valandas į dieną, arba kelis kartus į savaitę. Mačiau stovinčius žmones su kanistrais, kibirais laukiančiais, kol atveš vandens, kitose vietose jau pilstė. Liūdnas vaizdas. Kas nustebino, kad daug jaunų žmonių, šeimų.  Jie apie esančias problemas kalbėtis nenori, nenori, kad juos filmuotų ar fotografuotų. Vietinis gidas pasakojo, kad daug jaunų šeimų išvyksta dirbti į Ameriką, Europą. Atvyksta dirbti ir į Lietuvą. Uzbekistane gyvena apie 36 milijonus gyventojų, ir kasmet jų skaičius didėja.

Tiesa – dėl vandens stygiaus –  būdama Kirgizijoje girdėjau kalbant, kad prieš kelis metus Kirgizija atidavė Uzbekistanui vandens rezervuarą, vadinamą Andidžanu. Kiek čia yra tiesos nežinau, nes tai labiau politiniai dalykai.