Kelionė į Milaną !!!!!! Milanas: nuo romėniškojo Mediolanum iki modernaus metropolio

Be abejonės, daugelis šiandien pažįsta arba bent yra girdėjęs Milano miesto vardą, miesto, kuris yra didžiausias Šiaurės Italijos miestas, Lombardijos regiono sostinė. Aplankyti šį miestą tapo vieni juokai, kasdien skrenda lėktuvai iš Lietuvos į Milaną ir net dažniau nei į Romą. Ir vis tik keliautojai, apsilankę Romoje, Florencijoje, Venecijoje pasakys, kad Milanas visai ne toks, kaip kiti miestai, na ne, ten kažko trūksta...nėra tos didybės. Milano nereikia lyginti su kitais miestais, jį reikia prisijaukinti, pamilti. O tam reikia pažinti miesto istoriją.

Kodėl Milanas išdygo būtent Milano vietoje? Toks retorinis klausimas iškyla ypač karštomis vasaros dienomis arba rudenį, kaip miestas paskęsta rūke. Juk galėjo miestas įsikurti keletą kilometrų į vakarus, arčiau Alpių, ar piečiau, kur nors prie Gardos ežero, kad mėgautis gražiais vaizdais ir gaiviu oru. Ir vis tik Milanas yra čia.

Pasak istorikų miestą VI a.pr.K. įkūrė keltų gentis Insubrai. Legenda pasakoja, jog keltų genties insubrų  vadas Belovesas perkopęs Alpių kalnus ieškojo vietos miestui įkurti. Su savo žmonėmis pasiekęs Padanos lygumą: pelkėtą, bruzgynais apaugusią vietovę, pavargęs ir nusivylęs paklausė žynio, kur sustoti ir įkurti stovyklą. Žinys atsakęs, jog žvėris panašus į kiaulę, apaugęs plaukais parodys vietą. Bekeliaujant toliau Belovesas pamatė žvėrį, kaip kad nupasakojo žinys, ir toje vietoje įkūrė stovyklą.

Taigi Milano miestas antikos istoriko Livio Tito pasakojimu kūrėsi Padanos lygumoje. Miestas greitai augo, klestėjo, pro jį ėjo prekybiniai keliai, vyko prekių mainai ir jis tapo patraukliu „kąsniu“ tuomet stipriai Romai.  222 m.pr.K. romėnai užkariavo miestą ir pavadino Mediolanum – „lygumos vidurys“. Iki pat 402 m.a.m. Milanas buvo Vakarų Romos Imperijos sostine. Italų poetas Ausonio, gyvenęs IV amžiuje, rašė: „...visai kaip Roma“. Ir iš tiesų Milanas buvo kaip Roma: čia stovėjo imperatoriaus Maksimiliano rūmai, buvo amfiteatras, forumas, cirkas, kur vykdavo žirgų lenkynės, buvo organiziojamos kautynės. Buvo prabanga, stovėjo elegantiški gyvenamieji namai, Heraklio termos (šilto vandens vonios). Buvo gražus gyvenimas miesto mūrų viduje.

Tad kur gi dingo visa šita prabanga ir didybė? Milanas dėl savo strateginės vietos, ekonominio ir politinio išsivystymo tapo nuolatinės kovos lauku. Du, trys, penkis, dešimt kartų užpultas ir sugriautas, kantriai vėl atstatytas, tik skirtingai nei Roma, Venecija ar Florencija, nesiilgėjo savo praeities, nesisielojo dėl prarasto grožio, vis žiūrėjo pirmyn ir statė naujai, pagal tuo metu diktuojamą madą architketūroje, mene, gyvenimo stiliuje.

XIIa. didingąjį Milaną visiškai iki pamatų sugriovė vokiečių imperatorius Federikas Barbarosa, paliko tik bažnyčias, matyt bijodamas Dievo bausmės. Todėl šiandien mieste dar stovi romėnų laikų Šv. Ambroziejaus – Milano šventojo ir sergėtojo bazilika, Šv. Eustorgijaus bazilika su Trijų Karalių relikvijomis,  Šv. Lorenco bazilika. XX a. antroje pusėje, mieste pradėjus diegti metro linijas, buvo atrasti sugriautojo romėniškojo miesto likučiai. Tad šiandien mieste galima aplankyti ir pamatyti vietas, kur kadaise stovėjo imperatoriaus Maksimiljano rūmai, kur buvo amfiteatras, cirkas. Tai tik pėdsakai to, kas šiandien matoma Romoje.

Savo didybę miestas vėl pasiekė XIVa. ir klestėjo iki  XV a. pabaigos valdant Viskončių, vėliau Sforcų dinastijai. Būtent tada buvo pradėta statyti nuostabioji gotikinė Milano Katerda, Sforcų rūmai rekonstruoti Renesanso stiliumi, buvo statomos naujos, rekonstruojamos senos bažnyčios, jose įrengiant garsių ir turitingų šeimų koplyčias. Visi norėjo būti arčiau Dievo. 

Milaną valdantys Sforzos kvietė žymiausius to meto architektus, skulptorius, dailininkus: Donatas Bramante, Leonardi Da Vinči, Bramantino ir kiti. O Milano Katedros statyboje dalyvauja daugybė žymiausių, gabiausių visos Europos architektų ir meistrų, skulptorių ir akmentašių. Bene labiausiai miestui nusipelnęs ir save realizavęs buvo Leonardo Da Vinči. Būtent Milane jis pasireiškia kaip inžinierius, išradėjas, skulptorius, dailininkas. Šiame mieste jis dirbo nevaržomas to laikmečio mene vyravusių standartų, buvo visiškai laisvas kurti ir užsitarnavo miesto valdytojo Ludoviko Moro Sforcos pasitikėjimą. Čia Da Vinči realizavo savo žymiąją freską ”Paskutinė vakarienė“ (1494-1498), paveikslas šiandien yra vienas iš lankomiausių Milano objektų. Freska ištapyta domininkonų refektoriume šalia bažnyčios Santa Maria delle Grazie. Ir kiek dar visokių įdomybių, paslapčių, istorijų turi Milanas. Laikas bėga ir jis keičia žmonių ir miestų gyvenimus.

Milanas yra Lombardijos regiono sostinė, savo ekonominiu augimu neatsiliekanti nuo didžiųjų Europos miestų. Italai iš visos šalies darbo ieško Milane ar šalia jo, sakoma, kad čia geriausia gyventi, mokytis, kurti. Miestas draugiškas, liberalus, atviras. Kasmet Milane vyksta pasaulinės parodos: Dizaino savaitė, Mados savaitės, Baldų ir interjero, Papuošalų parodos ir kt. Mieste daugybė muziejų ir galerijų. Viena iš žymiausių yra Breros Pinakoteka, įkurta XVIIIa. pabaigoje. Čia galima pamatyti žymiausių Italijos menininkų darbus nuo XV a. iki šių dienų.  O žymusis operos teatras „La Scala“, kuriame koncertavo ir koncertuoja pasaulinio garso -vaigždės: nuo Džiuzepe Verdi ir Džoakino Rossini iki Marias Calas, Lučiano Pavaroti ir kiti. Vienos dienos aplankyti ir pamatyti Milaną neužtenka. Reikia laiko ir menui bei istorijai, reikia laiko itališkai virtuvei, o tiksliau milanietiškai, reikia laiko ir pavaikštinėti po Mados kvartalą su visų didžiųjų mados dizainerių parduotuvėmis ir jei nepirkti, tai bet pažiūrėti į vitrinas.

Milanas – senasis Mediolanum, nesibaigia ties Milano katedra, bet ten prasideda. Todėl norint jį pamilti, reikia jį pažinti.

Gidė Milane Lina

Foto Andrea Cherchi. GalleriaVittorio Emanuele II

   

Paskutinė vakarienė

Foto Milano da vedere.Pirklių aikštė

San Loremzo kolonos. Taikos arka. Foto Milano da vedere

Katedra. Foto Milano da vedre

Modernusis Milanas. Andrea Cherchi