10 PRIEŽASČIŲ APLANKYTI KIRGIZIJĄ

Kirgizija – tai nuostabi, žavi ir viliojanti Vidurinės Azijos šalis su įspūdingu gamtos grožiu ir didžiuliu turizmo potencialu! Tai dinamiškai besivystanti respublika, turinti turtingą istoriją, neįprastą kultūrą ir daug įdomių tradicijų. Kirgizija, įsikūrusi Didžiojo šilko kelio sankirtoje, vis dar saugo unikalius senovės paminklus, kurie organiškai derinami su šiuolaikiniais pastatais, ir savo svečiams gali suteikti daug nepamirštamų įspūdžių.

1. KVAPĄ GNIAUŽIANTYS KALNŲ EŽERAI

Kirgizija yra didingų kalnų šalis, kurie užima 90%. Ši graži teritorija yra Vidurinės Azijos širdyje. Nuostabūs šio regiono vaizdai pelnė šiam kraštui „Dangiškųjų kalnų žemės“ šlovę. Kirgizijos Tian-Šanio kalnuose yra daugiau nei 2000 ežerų. Nuo seniausių laikų egzistuoja daugybė legendų, pasakojančių apie jų kilmę. Vienas iš gražiausių ežerų – Sonkiolis, įsikūręs daugiau nei 3000 metrų aukštyje virš jūros lygio ir traukiantis keliautojus iš viso pasaulio. Unikalią galimybę susipažinti su Kirgizijos klajoklių kultūros tradicijomis suteikia jurtų stovyklos, esančios ežerų pakrantėse.

Tian-Šanio kalnų perlas – Jesikas, išskirtinio grožio ežeras, maitinamas šimtais požeminių šaltinių. Jis garsėja tuo, kad  yra antras giliausias kalnų ežeras pasaulyje. Jo pavadinimas išverčiamas kaip „karštas ežeras“, nes dėl savo sūrumo ir didelio gylio, ežeras niekada neužšąla. Dėl didelio naudingų mineralų kiekio savo vandenyse Jesiko ežeras laikomas gydomuoju.  Jo vanduo yra krištolo skaidrumo ir prisotintas deguonimi. Priklausomai nuo oro sąlygų ir apšvietimo, ežero vanduo keičia spalvas: nuo žydros iki sodrios mėlynos spalvos. Saulėtą giedrą dieną vandenyje galima pamatyti sunaikinto senovės skitų miestą, kuris skaičiuoja apie 2,5 tūkstančio metų, griuvėsių kontūrus. Mokslininkai teigė, kad šiame mieste vykdavo sparti prekyba, nes jis buvo netoli Didžiojo šilko kelio.

2. GAMTOS MYLĖTOJŲ ROJUS

Ala-Arča tarpeklis – tai nacionalinis parkas ir viena garsiausių Kirgizijos lankytinų vietų. Jis garsėja nepaliesta gamta: didžiuliais eglių miškais, beržų giraitėmis, daugybe šaltinių su skaidriu lediniu vandeniu ir galingomis uolomis. Čia, iš pirmo žvilgsnio siaurame paprastos kalnų upės slėnyje, yra tiek daug nuostabių kraštovaizdžių, krioklių ir neįprastų uolų formų, su turtinga flora ir fauna.

Nacionaliniame parke galima rasti daugiau nei 1100 augalų rūšių – apie trečdalį Kirgizijos floros, įskaitant 70 medžių ir krūmų rūšių. Tarpeklio pavadinimas verčiamas kaip „margas kadagys”. Arča – tai kadagys, kuris gali būti panašus į medį arba pusrutulio formos.

Ala-Arča tarpeklis traukia net tuos, kurių visiškai nedomina pasivaikščiojimas kalnuose. Viena iš pagrindinių lankytinų vietų – tai krioklys, esantis 2700 metrų aukštyje Ak-Sai šoniniame tarpeklyje. Pasivaikščiojimas iki jo neabejotinai suteiks malonumą visiems. Jeigu pasiseks, kelyje galėsite pamatyti kalnų ožkų bandą, taikiai ganomą ant šlaitų, arba drąsiai šokinėjančia ant stačių uolų, mažyčius ryškius paukščiukus ir kitus gyvūnus.

3. DIDYSIS ŠILKO KELIAS

Du tūkstantmečius Didysis šilko kelias buvo pagrindinis prekybos kelias, jungiantis Rytų ir Vakarų civilizacijas. Žmonių ir prekių prikrauti karavanai kirto kalnus, dykumas, upes ir žemynus, pakeliui nešdami su savimi ir skleisdami idėjas, technologijas, tautų bei kultūrų religijas ir turtus.

Pagrindinė Didžiojo šilko kelio arterija ėjo per Kirgizijos žemes, kurių svetingumas ir kalnų šaltiniai siūlė atokvėpį nuo dykumų, kuriose gyveno kaimyninės tautos. Tian-Šanio kalnų slėniuose ir žemumose rasdavo prieglobstį prekybininkai, samdomi darbininkai, dvasininkai ir kareiviai, kurie siekė įveikti 6 500 kilometrų, skiriančius rytus ir vakarus. Didžiojo šilko kelio klestėjimo metu per Kirgizijos teritoriją ėjo trys prekybos keliai, kurie 2014 m. paskatino UNESCO paskelbti Čangano-Tianšanio koridorių pasaulio paveldo objektu. Taš Rabatas (gerai išsilaikęs karavansarajus, esantis Naryno regione, 3 200 metrų aukštyje) yra klasikinis 15-ojo amžiaus užeigos pavyzdys, skirtas keliaujantiems šilko keliu. Turistai gali pasiekti šiuos istorinius maršrutus ir pasaulio paveldo vietos arkliais, visureigiais, dviračiais arba motociklais.

4. PIRMAPRADĖS IR ŠVENTOS VIETOS

Kirgizija – tai šalis, kuri taip pat puikiai tinkanti etnografiniam turizmui. Pagal senovinius petroglifus ant kalnų urvų sienų, kurie datuojami VIII amžiumi prieš Kristų, ir senovės laidojimo vietas, esančias visoje šalyje netoli mūšio laukų, galima atsekti, kaip Kirgizijos teritorijoje keitėsi kultūros ir tautos. Apie 5 000 istorinio ir kultūrinio paveldo objektų, išsibarsčiusių visoje šalyje, suteikia galimybę pažvelgti į senąją Kirgizijos praeitį. Dėl kasinėjimų, atliktų sekliuose Jesiko ežero vandenyse, buvo aptiktos architektūrinių struktūrų liekanos ir gerai išsilaikę civilizacijos artefaktai.

Pietų Kirgizijoje senovės artefaktų, mauzoliejų ir mečečių žinovus traukia Ošo miestas, esantis Ferganos slėnyje. Miesto širdyje, ant Sulaiman-Too kalno, pavadinto pranašo Suleimano vardu, yra 101 vieta su petroglifais, vaizduojančiais žmones ir gyvūnus bei 17 vietų, identifikuotų kaip senovės garbinimo vietos. Tai savotiškas įrodymas, kad šis kalnas turėjo tam tikrą vaidmenį senovės tautų religinėse apeigose. Dvi XVI amžiaus mečetės patvirtina, kad Sulaiman-Too tarnavo tikintiesiems tiek islamo istorijos laikotarpiu, tiek prieš islamo erą. Esantis Šilko kelių sankryžoje, kalnas yra įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, o muziejuje, esančiame viename iš kalno urvų, eksponuojami įvairių epochų senoviniai daiktai.

5. EPAS „MANAS“

Epas „Manas“ – tai garsiausias Kirgizijos kultūros pavyzdys ir, be abejo, ilgiausia epinė poema pasaulyje, esanti 20 kartų ilgesnė nei Odisėja. Šis epas pasakoja apie kario Manaso gyvenimą bei jo sūnaus ir anūko nuotykius. Manaso istorija yra pilna spalvingų kasdienio gyvenimo aprašymų ir atspindi tradicijas, papročius, šventes ir ceremonijas, kurių kirgizai laikydavosi ir atlikdavo pirmojo tūkstantmečio pabaigoje mūsų eros. Profesionalūs poemos pasakotojai vadinami „manasči“ - pasakotojais. Talentingiausi manasči pasiekdavo transo būseną epo atlikimo metu, kuris trunka kelias dienas ir nukelia klausytojus į didvyriškų karių, jų armijų, priešų ordų, politinių intrigų ir išdavysčių pasaulį. Galų gale gėris laimi prieš blogį. Manasči – tai dvasinė Kirgizijos žmonių širdis, turinti visuotinę pagarbą ir pripažinimą.

6. KLAJOKLIŲ KULTŪRA

Kirgizija garsėja turtingu klajoklių kultūros paveldu ir tradicijomis, kurios tapo neatsiejama šalies gyventojų nacionalinės tapatybės dalimi. Vasarą daugelis šeimų vis dar varo savo bandas ganytis kalnų pievose, vadinamose „jailoos“, taip tęsiamos ir išsaugomos senos klajokliško gyvenimo būdo tradicijos. Visoje Kirgizijoje jaučiami protėvių tradicijų aidai, kurie iki šiol daro įtaką šiuolaikiniams kirgizams.

Nuo senų laikų, vienas iš būdingų Kirgizijos klajokliams gyvenimo bruožų buvo sportas ir kitos varžybos. Sporto žaidimai buvo laikomi raktu į sveiką gyvenimą, o tai savo ruožtu sudaro vidinę dvasinę prigimtį. Kiekvienas vyras privalėjo turėti sportinį meistriškumą ir sugebėti konkuruoti jėga, judrumu ir ištverme, kurie užimdavo centrinę vietą kirgizų vyriškumo supratime. Pagal klajoklių tradicijas visi konkursai vyko ant žirgo, kai raitelis ir jo arklys sudarė lyg vieną organizmą. Iki šiol vyksta jojimo žaidimai vadinami „Čabyš“ (ilgų atstumų žirgų lenktynės 20-30 km/h greičiu) ir „Zhorgo-Salyš“ (trumpų atstumų žirgų lenktynės). Nepalieka abejingų ir raitelių imtynės, vadinamos „Oodaryš“ bei grupinės varžybos tarp dviejų komandų, kovojančių už gyvūnų skerdenų laikymą („Ulak Tartyš“ arba „Kok-boru“).

7. ERELIŲ MEDŽIOKLĖ

Populiariausias medžioklės tipas Kirgizijoje – erelių medžioklė. Ši tradicija atsirado per mongolų invaziją į Vidurinę Aziją XII – XIII amžiuje, kai greitas arklys ir geras auksinis erelis turėjo tą pačią kainą.

Auksinių erelių gaudymas, mokymas ir laikymas – tai ritualinė veikla, kurioje kirgizai yra tikri ekspertai. Erelių mokymas užima daug laiko (3-4 metus). Jį turi atlikti vienas asmuo, o pats procesas reikalauja nuolatinio kasdienio dėmesio – berkuči (medžiotojas) netgi pats maitina paukštį. Dauguma erelių (kurių vidutinė gyvenimo trukmė yra 40 metų) pagaunami jauni, jiems ant galvos uždedami specialūs gaubtai, po to erelis įdedamas į narvą o berkuči jam dainuoja specialias dainas, kad paukštis galėtų priprasti prie jo balso. Vėliau auksinis erelis galės atskirti žmogaus balsus ir atsilieps tik į savo savininko kvietimą.

8. KIRGIZŲ SVETINGUMAS

Kirgizijos klajoklių gentys buvo žinomos dėl savo svetingumo, gerumo ir atvirumo savybių, kurios išlieka nepakitusios ir šiandien. Kirgizai visada džiaugiasi, kai jos aplanko svečiai. Jie elgiasi su jais labai pagarbiai. Yra trijų tipų svečiai: pirma, mildetuu konok, kurie skaitosi „privalomi svečiai“, atvykę į vestuves ar laidotuves. Atsakomybė už tokių svečių apgyvendinimą buvo paskirstyta tarp šeimos artimųjų arba tarp viso kaimo gyventojų. Antra, taanysh konok – „pažįstami svečiai“, tai tolimi giminaičiai ar draugai. Trečiasis svečių tipas buvo vadinamas kudaydin konogu – „svečiai nuo Dievo“ - tai keliautojai, kurie galėjo kreiptis dėl prieglobsčio. Kirgizų šeimos buvo įpareigotos suteikti maistą ir pastogę visiems, kurie po saulėlydžio peržengė jų namų slenkstį ir paprašė likti nakvynei. Jei šeima buvo neturtinga, jiems į pagalbą turėjo ateiti artimieji. Buvo svarbu išsaugoti gerą genties vardą ir išvengti „kenkėjiškų paskalų“ atsiradimo apie jų nesvetingumą.

Svečiai gali būti apgyvendinti kirgizų šeimų namuose arba jurtų stovyklose, kurios suteikia galimybę patirti tikrą klajoklių gyvenimą. Jurta simbolizuoja ryšį tarp Kirgizijos žmonių ir jų žemės. Papuošta tradiciniais kilimais (šyrdaks) ir siuvinėtais rankdarbiais, jurtoje siūlomas labai šiltas ir patogus poilsis, nepaisant šaltų naktų aukštikalnių pievose.

9. NACIONALINĖ VIRTUVĖ

Klajokliškas gyvenimo būdas turėjo didelę įtaką Kirgizijos žmonių kulinariniame pavelde. Gyvulių turėjimas buvo pagrindinis klajoklių materialinės gerovės rodiklis, todėl mėsa buvo ir išlieka mėgstamiausia Kirgizijos virtuvėje. Kalnų pievose auginama jautiena ir ėriena ir toliau užima pagrindinę vietą ant kirgizų šeimų ir jų svečių vakarienės stalo. Daržovės ir grūdai, kuriuos reikia auginti, nebuvo tradicinio kirgizų raciono dalis.

Vienas iš pagrindinių tradicinių patiekalų yra  bešbarmakas („penki pirštai“). Pagal unikalų šio patiekalo gaminimo procesą ėriena aštriu peiliu supjaustoma į mažus gabalėlius, tada sumaišoma su kvietinių miltų makaronais ir pagardinama aštriu svogūnų padažu, vadinamu čyk. Kai patiekiamas bešbarmakas, rekomenduojama pamiršti apie stalo įrankius ir naudoti tik pirštus – tai suteiks jums galimybę visiškai susikoncentruoti į skonio pojūčius. Garsiausias klajoklių gėrimas – kymyz (kumysas) - tai rūgštus kumelės pienas, pasižymintis savo gydomosiomis savybėmis.

10. BEVIZIS REŽIMAS

Kirgizija plačiai atvėrė duris ir širdį svečiams iš daugelio šalių – ji siūlo bevizį režimą daugiau nei 40 šalių piliečiams.

Keliaudami su Ingrida tours atrasite Kirgizijos istoriją, kultūrą ir svetingumą!

#ingridatours #kirgizija #kelionesisklaipedos #kelioneslektuvu #azija