Pirmoji kelionė į Indiją. Namaste Indija – labas Indija !!!

Pirmą kartą keliauti į Indiją nusprendžiau 2012 metų pavasarį. Indija – didelė šalis, kurioje gyvena apie 1,4 milijardo gyventojų. Kur keliauti/į kurį Indijos regioną, vietovę ? Indija - daugiatautė valstybė, kurioje gyvena keli šimtai tautų, kalbančių daugiau 1700 kalbų, pagrindą sudaro 25 kalbos ir daugiau nei 200 kitų dialektų. Palyginimui, kaip pas mus tikras žemaitis nesusikalbėtų su tikru dzūku. Taip ir ten gali būti, kad vieno regiono piliečiai kalba kita tarme ir jų gali nesuprasti. Aišku visada gelbėja bendra – gestų kalba. Kaip pasakojo vietiniai, kad jie tarpusavyje gali susikalbėti anglų kalba, bet ten kur vaikai nelanko mokyklų, kur labai varganai gyvena, jie kalba tik savo dialektu. Beje indai labai mėgsta keliauti po savo šalį. Kaip jie susikalbama kitame regione ? – ogi kiekvienas savo tarme :)

Taigi, noriu į Indiją, o į kurią vietą. Žinau, kad į ašramą. Ašramas – tai sakrali vieta, kur ieškai savo vidinio Aš. Man tai skambėjo, kaip egzotika. Dabar daug įvairios informacijos, knygų, seminarų. Vėl uždavinėjau sau klausimus, o į kokį ašramą keliauti? Indija suskirstyta į 29 valstijas (kurios suskirstytos į apskritis) ir 7 sąjungines teritorijas. Ašramų Indijoje tikriausiai nesuklysiu pasakydama jog yra tūkstančiai. Pradėjau ieškoti informacijos internete. Pirmiausiai susiradau Indijos valstijų nuotrauką ir pirštuku bakstelėjau, noriu keliauti čia – tai buvo Kerala. Tuo metu šis pavadinimas man nieko nesakė.

Čia žemiau nuotrauka iš interneto - Keralos regiono ieškokite Indijos pietuose kairėje pusėje.

Kerala – yra žinoma kaip tropinis rojus, su plačiais smėlio paplūdimiais. Tai yra siaura pakrančių teritorijos juosta, kurioje daug vešlios žalios augalijos.  Tai raštingiausia Indijos valstija ir joje yra įvairių religijų, kurioje galima rasti induistų šventyklas, mečetes, bažnyčias ir net sinagogas. Ir tai tikra tiesa, mes matėme ir katalikų bažnyčią, ir mečetę,  pabuvojome ir musulmoniškame banke. Tai pajutome, ir tai pamatėme, kai lankėmės viena iš mietelių, esančių Keralos regione.

Kerala, labai arti pusiaujo, ir čia vyrauja tropinis klimatas. Pirmą kartą į Keralą atvykome vasario mėnesį, išvykome kovo pradžioje. Išvykstant buvo didžiulis karštis, o pasirodo, tai buvo vasaros sezonas, kuris prasideda nuo vasario vidurio iki gegužės vidurio. Antrą kartą čia buvau atvykusi liepos mėnesį, buvo didžiulė drėgmė, rūbai neišdžiūdavo net per naktį. Vakare išsiskalbdavau, o ryte drėgnus apsivilgdavau. Ant kūno išdžiūdavo, o ir vėsiau būdavo.

Dabar tai rašau iš patirties, o tuo metu kai ruošiausi kelionei, nepagalvojau pasidomėti apie orus. Sakyčiau rr gerai, nes tada vargu ar būčiau nuvykusi.

Man labiau rūpėjo rasti ašramą toje valstijoje, tačiau internete niekaip nepavyko rasti. Tada ieškojau per įvairius raktinius žodžius: guru, mokytojai, .... kitų ir nebepamenu. Kažkokiu būdu ekrane atidariau šešių ar septynių žmonių nuotraukas. Visi jie buvo pavadinti mokytais, parašyti vardai ir dar kažkokia informacija. Pažiūrėjusi į nuotraukas, atėjo mintis keliausiu ten kur yra mokytoja ši moteris – tai buvo Amma.

Nuotraukoje Amma. Pas ją geriausiai keliauti, kai ji yra ašrame. Ji daug keliauja po Europą, ir ypatingai daug po Ameriką.

Tada pradėjau domėtis kur jos ašramas. Ir išsiaiškinu, kad Keraloje, t.y. tas regionas kur buvau bakstelėjusi pirštu.  Vualia, man tai buvo tarsi stebuklas. Tada prasidėjo bilietų paieška, pačio ašramo informacija. Ieškojau informacijos kas veikiama ašramuose, koks dienos rėžimas. Per youtube radau Ammos dainuojamas badžanas (tai muzika, dainos, melodijos). Skirtinguose ašramuose jos skirtingos. Vienur jos linksmensės, kitur liudnesnės. Tai lyg mūsų giesmės, net pas mus jos visos liūdnos. Tiesa, jau kai jaunimas groja bažnyčių choruose ir giesmių melodijos pralinksmėjo.  Yra bendrų badžanų – tokios kaip Lordui Ganešai (  Hindi tikėjime - išminties dievas, mokslo, rašto, mokyklų globėjas. Jis turi dramblio veidą su išlinkusiu straubliu ir didelėmis ausimis, dideliu puodynės formos pilvu ir žmogaus kūnu). Jis visad linksmas. Tiesa Ammos ašrame nepamenu badžanų jam. Tikiu, kad grojo, bet žinote, kai esi pirmą kartą negali visko atsiminti.  Kai buvau kitą kartą ir kitame ašrame Putapartyje, tai Ganešai daug badžanų dainuojama, daug kur jo skulptūros.

Čia Ganešiuko nuotrauka. Jis man visad sukelia šypsena, žiūrėdama į jį pasijuntu maža mergaite.

Taigi, paruošiamieji darbai – kelionei į Indiją: rūbai, avalynė, kažkas pasakė pasiskiepyti. Beje apie skiepus – daug skaičiau įvairios informacijos, keliaujančių patirtis. Dalis jų rašė, kad skiepijosi, tačiau kelionė turi įvykti ne vėliau kaip už pusmečio, nes tik tada suveikia skiepas. Taip pat jie minėjo, kad po skiepo turėjo įvairių ligų komplikacijų: temperatūra, karščiavimas .... – tai kūno reakcija į skiepą. Po tokių komentarų padariau išvadą, kad vyksiu be skiepo. Ir tikrai jo nereikėjo valgiau ašramo kavinėse, miesto kavinėse. Tiesa, kitą kartą kai buvau Indijoje, kitoje valstijoje, sugalvojau, gatvėje nusipirkti maisto. Pavalgius, po kurio laiko tualetas buvo artimiausias draugas, nes labai atsilaisvino viduriai. Nusprendžiau gatvėje maisto nepirkti, nebent norėtųsi organizmo išsivalymo :)

Kai ruošiausi kelionei, žiūrėjau ir indiškus filmus. Žiūrėdama prisiminiau, kad mokykloje, mano suolo draugė beveik į kiekvieną indišką filmą kviesdavo nueiti. Gal iš to ir susiformavo noras keliauti į Indiją. Labiausiai įsimintinas filmas buvo :  ДЖОДХА И АКБАР (художественный фильм, Индия) – tai tikrais faktais paremtas filmas apie princesės indės Džohada ir musulmonų magnato Akhabr meilę. Ši santuoka buvo sudaryta siekiant sujunti dvi religijas ir nuslopinti įtampą tarp indų ir musulmonų. Tai filmas apie Dievišką Meilę, apie kurią svajoja kiekvienas iš mūsų. Pirmą kartą žiūrėdama verkiau, kodėl verkiau, paaiškinti neina, tai reikia pamatyti ir pajausti.

Ruošdamasis kelionei, klausiau įvairias Ammos badžanas, ir štai nuoroda į badžaną kuri grojo kasdien, po nnnn kartų. Ji man buvo ir nuotaikai pakelti, ir stresui nuimti, ir džiaugsmui palaikyti. Ji buvo tas vedlys, kuris paskatino keliauti būten į Amritapuri, būten pas Ammą į ašramą.

Rašydama straipsnį turėjau gerokai ilgai paieškoti kol ją radau.

Nusipirkau bilietus prieš daugiau nei pusę metų, tiesa viena, nes neradau bendraminčių. Visi klausinėjo su baime, kaip viena keliausiu į tokią šalį. Tada man atrodė viską susitvarkysiu. Dėkoju likimui, kad vėliau atsirado tokių bendraminčių kaip aš, kuriems taip pat buvo smalsu nuvažiuoti ir pamatyti, kaip tai vyksta.

Ankstyvas rytas Delio oro uoste

Keliavome viso 5 keliautojai (keturios moterys ir vienas vyras). Pačiame ašrame sutikome dar du keliautojus iš Klaipėdos krašto. Mums buvo žinoma, kad jie keliaus. Tiesiog Jiems buvo palankios kitos  datos, todėl jie išvyko ir grįžo anksčiau, bet ten buvo daug kur kartu.

Vėlyvas žiemos metas – vasario antra pusė, skrydis į Delį, vėliau vietinis skrydis į Tiruvanantapuramą (Thiruvananthapuram). Tai Keralos valstijos sostinė ir didžiausias to regiono miestas.  Lėktuvui nusileidus Delyje buvome nustebinti vėsa, nes buvome pasiruošę šilumai. O pasirodo, kad vasario mėnesį, ten reikia pavasarinių/rudeninių striukų. Oro uostas milžiniškas, minios žmonių, susitvarkome vizų formalumus ir einame ieškoti, kur mums laukti vietinio skrydžio. Kaip paaiškėjo, jog tai yra kitame terminale, iki jo važiavome apie 20 minučių su oro uosto autobusiuku. Aišku, ten važiuojama lėtai, bet vis tiek pagalvokite 20 minučių nuo vieno terminalo iki kito. Plius, kol radome, kurioje vietoje ir į kurį autobusą sėsti, tai pasivažinėjome liftais į skirtingus aukštus. Pastebimas aplinkinių dėmesys.

Kaip ir visur oro uostuose rankinio bagažo patikra. Tik čia kareiviai su automatais, jų uniformos pilkos ir žiūri rimtais, rūsčiais veidais, net suglumau.  Iš Delio galima iki Keralos ir traukiniu vykti, kelionės trukmė būtų dvi ir daugiau parų.   

Tiruvanantapuramas mus pasitinka su karsčio banga, o mes apsirengę žieminiais rūbais. Tiesa, Delyje buvome persirengę, net į vasarinius rūbus, bet kai išėjome į lauką, vėl puolėme ieškoti megztinių, nes buvo pakankamai vėsu. Automobilį buvome užsakę iš Ammos ašramo, laukė vairuotojas su mano vardu ir pavarde. Visi susėdame, ir prasideda mūsų kelionė. Gal ir nevisai tikslu prasideda, nes kelionė į Indiją prasideda, kai jau nusiperki lėktuvų bilietus. Mūsų vairuotojas malonus, sukrauna lagaminus. Tiesa, oro uostuose yra daug pagalbininkų norinčių krauti lagaminus, aišku už tai jie prašo pinigų – apie 1-2 dolerius. Indijoje automobilių vairas dešinėje pusėje, ir lekiam visu greičiu, vietoj normaliai galimų dviejų juostų važiuoja keturios į vieną pusę ir gal kokios trys į priešingą. Tas kas sėdėjo priekyje, nuolat spaudė tariamą „stabdžio“ pėdalą J. O mūsų vairuotojas linksmas, lenkia kitus automobilius, atsisukęs kalba. Mes jam sakome, jūs geriau žiūrėkite į kelią, o jis tik juokiasi, nes europiečių baimė ir šis pasakymas jam girdėtas daug kartų. Vairuotojas sustoja ir sako, čia galima kokoso vandens nusipirkti. Žiūrim didelėmis akimis – krūva kokosų ant žemės, besišypsantys pardavėjai. Nukerta kokoso viršutinę dalį, įdeda naują šiaudelį – štai tau ir gėrimas. O skanumas, išties atsigauname, ir nuovargis praeina. Lekiame toliau, besimainantys vaizdai kelia ir šypseną, ir baimę.  Atvykstame į ašramą – čia teritorija sutvarkyta, aptverta tvora, daug užsienio keliautojų, ilgai užtrunkame kol sutvarkome dokumentus, duoda nuo kambarių raktus. O kambariai mūsų nuostabai labai kuklūs, juos galėtum įvertinti, kaip viešbutis 10 € už parą. Kiek mes mokėjome nepamenu, gali būti, kad ir brangiau. Plius pats tvarkaisi kambarį, neši šiukšles. Dar vienas šokas – nėra spintų, tik keli kabliukai pasikabinti rūbams, nuteistos kelios virvės, supratame, kad tai skalbiniams kabinti, ir aišku, tai buvusių gyventojų palikimas. Vieni kitus palaikydami, juokaudami, išsikrauname dalį daiktų, nes visų nėra kur jų padėti ar pakabinti. Tai reiškia, kad kabinti tik tuos rūbus, kuriuose rengsiesi rytojaus dienai. Ir vėl džiaugsmas viduje, kaip gerai, kad atsirado dar bendraminčių vykti, vienai būnant būčiau liejusi ašaras, kur aš čia papuoliau ir nemačiusi kitos – gražiosios Indijos pusės. Tiesa, ne visuose kambariuose yra lovos, kitur yra tik čiužiniai. Kituose ašramuose yra siūlomi kambariai su lovomis, ir pigesni be lovų. 

Ammos ašrame per savaitę būna kelis kartus vadinamos ekskursijos – kur aprodomas ašramas, papasakojama tvarka. Po triejų dienų visi gavome lapelius – pasirinkti kurioje Sevoje dalyvausime. Seva – tai savanoriškas darbas, ašramo ir gyventojų labui. Pamenu, labai supykau, sakiau aš ne dirbti atvažiavau, o paklausyti badžanų, pajusti Indiškąją dvasią. Per badžanas, ir kitus svarbius ritualus Sevos neatlieka. Visi mano bedrakeleiviai vienur ar kitur pasidarbavo: vieni – maisto ruošime, kiti padėjo juoko jogistei ruoštis, treti – šlavė mūsų aukšto laiptinę, o aš niekur, užsispyriau ir tiek. Kituose ašramuose lapeliai dėl Sevos nesiunčiami, gali pats pasisiūlyti.

Vaizdas nuo mūsų viešbučio stogo. Matosi Arabijos jūra. Mes prie jos kasdien nueidavome.

Keldavomės labai anksti (3-4 val), aišku gali ir nesikelti, prievartos nėra. Man patikdavo ugnies pudža ir brahamas, kur vesdavo šią pudžą. Per pudžą brahmanas kažką dainuodavo, kalbėdavo, vėliau mums duodavo po župsnelį ryžių, kuriuose mesdavome į ugnį.  Visi norintys sėdėdavo aplink ugnį. Jeigu kurie netilpdavo, susėsdavo antroje, trečioje eilėse. Sėdėjimas buvo ant žemės, ant specialių pagalvėlių, arba tiesiog ant žemės. Tokiu laiku gaivu, ir grindys šiltos. Visada ieškodavau vietos prie stulpo, kad galėčiau atsiremti, nes neįpratus apie valandą išsėdėti tiesia nugara. Vietiniams gyventojams tai kasdienybė. Esu mačiusi, kaip 1-1,5 metų vaikutį jau mokina sėdėti susikryžiavus kojas. Užtai jie suaugę lengvai sėdi. Aplamai indai mėgsta sėdėti sukryžiavę kojas. Kartais ir man patinka ypatingai kai rašau su kompiuteriu, bet aišku sėdėjimas trunka trumpiau, arba pajuntu, kaip riečiasi nugara ir tada jau kojas nuleidžiu.

Žemiau nuoroda su brahmanu – baltai apsirengęs su juoda barzdele.

Po pudžos būdavo pusryčiai. Dideliuose puoduose atveždavo košę, ar kito maisto, kiekvienam įdėdavo į lėkštę. Kas norėdavo, galėdavo ir kartoti. Pavalgius lėkštę ir įrankius reikėdavo išsiplauti, sudėti į kitą tam skirtą vietą.

Nuotraukoje atvežamas maistas

Sevą atliekantys  šluostydavo indus, tvarkingai sudėdavo kitam kartui. Gyvenimas ašrame yra be televizoriaus ir sakyčiau be interneto. Ašrame yra interneto klasės, susimokėjus pinigus, galima prisijungti ir parašyti laiškus. Kaina priklausė, nuo to kiek laiko būsi prie kompiuterio. Jeigu būdavo daug norinčių, tai laiką jie reguliuodavo. Vėliau, išsigudrinome eiti kaimelį, ten mažiau žmonių, tada ir internetas greitesnis. Tiesa, kaimelyje tokių interneto klasių labai daug, ir būdavo pustuštės. Kaimelyje buvo ir kirpykla, ir mažų parduotuvėlių. Juose pirkdavome vandenį, ar pabandyti indiškų maistų. Visada pietaudavome ašrame, nes maistas tikrai buvo skanus, šviežias. Kasdien jį gamindavo, tas kas dalyvavo Sevos virtuvės darbuose. Plius pagaminus maistą, jis buvo laiminamas ir palydimas badžanomis. Tai kaip mes laimintume maistą ir dar sugiedotume giesmę. Būdama priaugau svorio, grįžus teko rimtai pasitempti. Tačiau kitą kartą kai buvau ženkliai nukrito svoris, nes visai nesinorėjo valgyti. Aišku ir pojūčiai buvo kiti.

Iš Ašramo, su rikšomis vykdavome į didesnį miestą apsipirkti. Buvome girdėję, kad medžiagos pigios ir geros kokybės, ir auksas pigesnis. Medžiagos tikrai geros kokybės, aišku yra visokių. Už mums prieinamą, kai kur ir sakyčiau pigią kainą nusipirkau medžiagų ir kai nunešiau Lietuvoje siųsti, siuvėjos sakė, kad labai kokybiškos, ir pas mus jau tokių nebėra. Auksas ten pigesnis, bet jis skiriasi nuo mūsų. Todėl reiktų nešioti atsirai nuo mūsiškojo.

Nuotrauka iš aukso parduotuvės

Kadangi mūsų kompanija didelė, tai reikėdavo trijų rikšų, kartą net lenktyniavome. Įsivaizduokite, eismas, ten ir taip be eismo, o rikšų vairuotojai pamatę, kad mums patinka, jie pradėjo lenktyniauti, o mes kiekvienas palaikėme savo rikšos vairuotoją, buvo labai smagu.

Nuotrauka su rikšos vairuotoju.

Toliau nuo ašramo apie 20 minučių kelio su rikša, važiavome nusipirkti sarių. Tiksliau medžiagos sariams.  O jų yra visokių, nuo labai pigių kainuojančių vos kelis eurus (konvertavau iš Indijos rupijos) iki 1000 eurų. Mažame miestelyje prabangių sunkiau bus rasti, bet Mumbajuje, Delyje, kituose dideliuose miestuose pasirinkimas didelis. Sarius kai kuriose vietose mums siuvo be primatavimų. Atėjau į siuvyklą, nusinešiau medžiagą, sakau noriu sario. Ji pažiūrėjo į mane, sako apsisuk, atsisuk. Ir tada sako ateik po dviejų dienų. Sario pagrindas yra bliuskutė, po to sijono klostės ir apvyniojimas. Štai ateinu po dviejų dienų, matuojuosi pasiūtą sarį, ir viskas tinka. Buvau nustebusi, ir išsižiojusi žiūrėjau, o visos ten dirbančios už pilvų susiėmusios juokėsi. Aišku siuvimo technologija kai parodžiau Klaipėdos siuvėjoms, tai sakė, mūsų promočiutės gražiau siūles susiųdavo, bet be jokio primatavimo, tiesiog iš akies iškirpti ir pasiūti, tai menas. Ji mane matė vos 5 minutes. Kažkada Klaipėdoje siuvausi sarį, kitai kelionei į Indiją, tai tris kartus ėjau į primatavimą. Tiesa, saris – tai tradicinis moterų aprėdas Indijoje. Kiekviename regione skirtingi sarių uždėjimai (užvyniojimai). Kiek būdavo vargo kol jį gražiai apsirengdavau, bet su juo geras jausmas. Iš pradžių nepatogu, nes įpratusi daryti greitus judesius, sparčiai eiti, o čia turi eiti ramia eisena, maži žingsneliai – nes po sariu dedasi posijonis, kuris yra platesnis už siaurą sijoną, ir tiek kad leidžia sėdėti sukryžiavus kojas. Aišku šiek tiek pasikelia į viršų, tikriausiai todėl visi sariai labai ilgi. Man, kaip aukštaūgei buvo problemų ieškant medžiagos sariui. Ašrame dirbančios siuvėjos pripratusios prie turistų, tai žinojo, kaip tą problemą išspręsti.

indiška siuvykla

Mieste sutiktos moterys mielai pozavo.

Vieną rytą skubėjau apsirengti ir tikriasiai blogai apsivyniojau sarį. Sutinku tris indes, o jos rodo piršais į mane ir juokiasi, kaip maži vaikai. Tada viena rodo ranka „Ate“, aš jei parodau taip pat „Ate“ ir einu. Tada ji mane paėmė už rankos ir vedasi, paskui mus eina jos dvi draugės, ir prunkčia į ranką. Vienu tarpu truputį pyktelėjau, o po kurio laiko supratau, kad indai jeigu jiems linksma – jie juoksis, jeigu bus liūdna – verks. Jausmus išreiškia atvirai. Nusivedusi, mano sarį atvynioja, gražiai sukluostuoja, suvynioja, prisega, parodo kaip pačiai pasidaryti kitą kartą. Jos draugės vėl juokiasi plačiai, ir man juokas ima. Sužinau, kad ženklas Ate“ pas mus atsisveikinimas, o pas juos priešingai kvietimas prieiti.

Čia mes prieš šopingą :) 

Nuotraukoje - po kažkurio šopingo. Beja ten yra tradicija pavaišinti arbata. Kol renkiesi medžiagą, sėdi, gurkšnoji arbatą, o jie tau rodo ką turi ir žiūri, ar pataiko tavo skoniui.

Miestelyje, į kurį beveik kas savaitę keliaudavo – Karunagappalli, buvo įdomi tvarka. Dažniausiai prieš įeinant į parduotuvę, turi nusimauti apavą (šlepetes, basutes). Ir kartą ėjome į banką išsikeisti pinigų. Kaip ir pridera lauke paliekame šlepetes, užlipame į antrą aukštą, užeiname į banką, ir visų žvilgsniai į mūsų kojas. Netgi tie kurie sėdėjo prie kompiuterio, ar prie jo buvo priėjęs klientas atsistojo pažiūrėti. Ir tada vienas iš banko darbuotojų mums paaiškino, kad čia galima užeiti su avalyne. Juokėmės tada mes, prisifantazavome, kaip mes jiems atrodėme, ir t.t. Nežinau, kodėl pas juos galima eiti su batai, gal todėl, kad bankas buvo  musulmonų ir pas juos kitokia tvarka. Indija – tokia šalis, kad jos suprati neina, ją gali tik jausti J Toje pačioje gatvėje buvo daug parduotuvių, ofisų, kurie priklausė skirtingoms religijoms.

Indiški vaizdeliai

Viena iš pagrindinių Karunagappalli gatvių

Galime sakyti, kad vienoje gatvėje praėjome trijų tikėjimų įstaigas, parduotuves: hindi, musulmonų ir krikščionių. Vieną dieną mes plaukiojome upe, kur mums rodė ir krikščionišką bažnyčią. Gyvendami ašrame susipažinome su skirtingų šalių piliečiais, jų atvykimo priežastis, gyvenimo istorijas, buvo be galo įdomu.

Indijoje saldumynai labai saldūs, o aš jų mėgėja, tai man ten buvo rojus. Labai mėgau keptą bananą tešloje, pyragus, o jų duodami saldėsiai po įvairių pudžų, ar kitų renginių – labai skanūs. Ar Indija atveria čakras – turbūt kiekvienam savaip. Kai grįžau pirmą kartą iš Indijos parsivežiau plačią šypseną. Ten visi šypsosi. Buvau apie 3 savaites, komplimentų iš moterų girdėjau tiek, kiek per visą gyvenimą iš visų sutiktų žmonių nesu girdėjusi. Vyrai ten buvo kuklesni, vėlgi kokiame regione būsi. Ten kur daug turistų, jie drąsūs. Indijoje šviesus žmogus – tai dovana, jiems gražu, jie laiko mus labai turtingais.  O mes priešingai norime įdegti. Kai apie tai pasakydavome indams, jie nesuprasdavo tokio mūsų noro.  Indijoje populiarūs veido odą balinantys kremai. 

Prie Arabijos jūros

Ašramo laiveliu plaukiame apsižvalgyti apylinkių

Kai būna Amma ašrame kelis kartus per savaitę vyksta daršanai – jos apkabinimai.  Eilės žmonių, prasideda ryte po pudžos, arba prieš pietus, ir trunka iki vėlyvos nakties. Mums ašramo gyventojams buvo nustatytos dienos arba kartai per savaitę, kiek galime eiti į apkabinimą, kad reguliuoti norinčiųjų srautus.

Kas vakarą, klausydavome badžanų, kurias dainuodavo Amma, jos padėjėjai. Po šios baždanos baigdavosi vakarininis daršanas – mūsiškai pasakyčiau mišios.

Kai buvau ašrame ši badžana skambėdavo Dieviškai.

Klausant vakare badžanas, dalyvaujant rytinėje pudžoje, kildavo įvairūs jausmai: mintyse prabėgo vaikystė – mačiau save mažą, vaizdniai priminė seniai pamirštus įvykius. Kai kuriais atvejais ateidavo mintys susijusios su ateitimi. Tos mintys – tai vaizdiniai. Badžanas klausydavome atsisėdę ant kėdžių. Daug žmonių, visi tylėdavo, kiekvienas savo mintyse. Ir vieną vakarą, kai sėdėjau, mačiau, kaip kartu su manimi atvyksta daug žmonių pas Ammą – apie tai, kad organizuosiu keliones buvo labai tolima mintis. Kitą kartą kai buvau atvykusi, taip slogavau, karščiavau, kad vos turėjau jėgų pakilti. Tą vakarą kai vyko daršanas, vidinis žinojimas sakė eiti, rankomis įsikibusi į sienas nuėjau, apkabino Amma. Tiesa jos apkabinimas trunka vos kelias sekundes. Po to visą naktį jausmas buvo tarsi stovėčiau po dušu, miego bus kelios valandos. Visą naktį prakaitavau, bet jausmas, kad stoviu po dušu. Ryte pažadino, o aš visų nuostabai atsikėliau plačia šypsena. Tą dieną išvykome su rikšomis apsipirkti. Jaučiausi gerai, gal truputį buvo silpna, ir tai normalu, nes tai bus tas kitas atvykimo į Indiją kartas, kai maisto valgiau po keltą kąsnių, dažniausiai vienas ar du mangai per dieną, toks buvo poreikis + karšiavimas. Sekančią dieną, buvau visiškai sveika. Ar Amma gydo ? – čia kiekvieno vidinis tikėjimas, man tada norėjosi nueiti į apkabinimą, nuėjau ir vualia J

Po pirmos kelionės facebooke buvau sukūrusi puslapį – Kelionės į Sielos gelmes. Ten versdavau iš Ammos puslapio straipsnius ir juos talpindavau. Dabar šiuo puslapio nebėra, jį ištryniau, kai supratau, kad man reikia kažko kitko.

Ištrauka iš vertimo:

Ten kur yra meilė, ten nėra įtampos. Kitų žmonių laimė yra mano ramybė“. Amma
Amma gimė 1953 m. spalio 27 d., mažame neturtingame žvejų kaimelyje Paryakadavu, Keraloje, Pietų Indijoje. Tėvai jai davė Sudhamani vardą. Amma į šį pasaulį atėjo be ašarų nei įprastai, kai kūdikiai gimsta, o su plačia ir spindinčia šypsena, tarytum pranašautų džiaugsmo ir palaimos atnešimą į pasaulį. Nuo šešių mėnesių ji vaikščiojo ir kalbėjo, o nuo trijų metų nuolat dainuodavo. Sudhamani savo vaikystę ir paauglystę praleido pasinėrusį į intensyvę dvasinę praktiką siekdama pateikti gyvenimo būdą pasauliui. Jau būnant dar maža mergaite, ją buvo galima rasti dieviškos nuotaikos, įskaitant meditaciją, dainavimą, šokimą ant jūros kranto, visiškai užmiršusią aplink save esančius. Būdama penkių metų ji pradėjo rašyti gražias, nepaprastai gilias giesmes savo Mylimajam Krišnai (Krišna – hinduistų piemenų dievas, aštuntasis Višnaus įsikūnijimas (avatara), plačiau skaitykite facebook "Kelionės į Sielos gelmes". Pasikartosiu, šio puslapio nebėra.

Amritapuri yra Ammos gimimo vieta. Pas ją nuo vaikystės atvykdavo žmonės iš skirtingų Indijos vietovių. Iš pradžių priimdavo savo kukliame tėvų name, po to lauke, o vėliau pradėjo kurtis ašramas. Dabar ten daug daugiaukščių namų-viešbučiai atvykstantiems turistams. Geriausiai keliauti kada pati Amma yra ašrame. Tada gali sudalyvauti jos apkabinime. Jis išties stebuklingas.

Taigi Indija, šalis kurią gali tik pajausti. Kai kiekvienu kartu grįžtu iš Indijos manęs klausia, ar Indija atveria čakras ? – kiekvienam tikriausiai skirtingai. Kai vykau visi baiminosi, kad su manimi nebesusikalbės. O kai grįžau gaudė kiekvieną mano pasakytą žodį ir dar labiau nustebino, kad neskelbiau parsivežtų tiesų.  

Manau, kad kiekviena kelionė keičia žmogaus požiūrį, arba paryškina tam tikrus bruožus. O Indija išskirtinė šalis man, sunkiai suvokiama jų gyvenimo filosofija. Būdama kelis kartus Indijoje, sudalyvavau jogoje – man labai patiko joga Putapartyje ant namo stogo, ir taip aiškiai pasakojo ir rodė, kad pas tokią mokytoją nueičiau kartas nuo karto. Ammos ašrame buvau juoko jogoje, iš pradžių buvo keista, kaip tai juoktis šiaip sau. Dauguma buvo amerikiečiai, jiems tai sekėsi lengvai. Užtai kai grįžau iš Indijos, mano veide buvo nuolatinė šypsena. Ir tai tikrai ne jogos šmtaprocentinė įtaka. Manau visuma: besišypantys Indijos žmonės,  kelionė, ašamas, Ammos apkabinimai, sutikti žmonės, gyvenimo patirtys ir aišku Aš pati.

Ačiū visiems skaičiusiems tokį ilgą tekstą !!!!

 

Paskutinis pirmos kelionės į Indiją rytas !!!