Prie šio pasiūlymo galima priderinti degustacinę, pažintinę ir kt. kelionę. Kelionių pasiūlymus rasite čia. Spektaklis gali atvykti į kolektyvo pasirinktą vietą.
Spektaklių programa kolektyvams:
- „Mano Tėvynė – prie jo širdies“
Spektaklis skirtas tautos patriarchui – daktarui Jonui Basanavičiui (1851–1927). Čia išvysite dar nepažintą Joną Basanavičių ir sužinosite apie jo lemtingą meilę čekų vokietaitei Gabrielai Eleonorai Mohl (1863–1889). Atsiminimuose jis rašė: „Ir aš nė manyti nemaniau, kad mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime – karštą meilę… Tai buvo geriausia ir gražiausia žmona pasaulyje… Po Elės mirties aš tapau seniu, ligotu žmogumi, kuo ne invalidu…“ Jonas Basanavičius buvo Šlapelių bendramintis, bičiulis, jų dukters Gražutės krikšto tėvas. 1926 m. kaip garbingiausias svečias kviestas į jų namų įkurtuves. Nėra žinoma, ar tąsyk jis galėjo atvykti… Tačiau šiandien, veik po šimtmečio, iš amžių glūdumos čia pasigirs jo žingsnių aidas…
Sukurtas 2019 metais ir skirtas iškilių teatralų porai – scenografui Liudui Truikiui (1904–1987) ir operos primadonai Marijonai Rakauskaitei (1892–1975) – atminti. „Kviečiu Jus puodeliui stiprios arbatos. Nepatyrę galės įsipilti grietinėlės. Tik turiu suskaičiuoti, kiek dar liko kiniško servizo puodelių… Jus būtinai pasitiks prie durų, nes čia negali taip paprastai įeiti – turi būti įvesdintas, pristatytas… Bet manęs dar teks palūkėti… Negaliu pasirodyti be kostiumo, kaklaraiščio ir išblizgintų batų. Apsirengsiu be skubos, tuomet eisiu uždegti žibintų, žvakių, pasmilkysiu gintarų… Juk vakaras ypatingas – vartysime mudviejų su Marijona gyvenimo „skiaučių knygą“. Dar pakalbėsime apie apsėdimus, nes po mūsų gyvenimą nuolat švaistėsi juodosios jėgos… Gal tai mums nesuprantamu būdu tęsiasi ir šiandien? Juk „juodoji ranka“ pasičiupo nemažai mudviejų gyvenimo metų. Papasakosiu Jums ir apie Ilgesį… Apie Teatre atrastą Moterį – pirmąją ir visam gyvenimui vienintelę meilę“. Liūdas T.
- Parafrazė balsui ir fortepijonui „Nepažįstamosios laiškas“
Parafrazė sukurta remiantis austrų literatūros klasiko Stefano Cveigo (Stefan Zweig 1881–1942) to paties pavadinimo novelės motyvais. „Nepažįstamosios laiškas“ – novatoriška S. Cveigo novelės interpretacija, atliekama nepertrūkstama balso bei fortepijono skambesio sąveika. Kūrėjai dovanoja jums istoriją apie moters meilę, besąlygišką ir pasiaukojančią, kantrią ir tikinčią, kad galima palaužti abejingumą ir pažadinti tikėjimą bei prasmę gyventi ne tik dėl savęs. „Nepažįstamosios laiškas“ – tai odė meilei, reveransas kiekvienai moteriai, kuri tyliai bet užtikrintai skleidžia žmonėse gėrį.
Skrupulingai renkami praeities trupiniai – akmenėliai, kokliai, vitražų šukės, plytų skeveldros, sunaikintų parkų gėlės, senos fotografijos, dūlantys rankraščiai – neįkainojamas lobis, liudijimas to, ko ilgai ieškojome… Sugrįžta į širdį ir į atmintį įrašytas XX a. pradžios Lietuvos dvarų pasaulis, sunaikintas karų, bet gyvas mumyse. „Gulbės giesmė“, pagal Magdalenos Komorowskos atsiminimų knygą „Sugrįţimas į Ţemaitiją“.
- „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
XIX a. – tai poetų apdainuota romantizmo epocha, neaplenkusi ir Vilniaus. Apie Adomo Mickevičiaus didžiąją meilę Marilei Vereščakaitei žino daugelis, bet mažai kas girdėjo apie kitą žymų Vilniuje gyvenusį ir kūrusį lenkų poetą Julijų Slovackį (1809–1849) ir jo amžiną meilę Liudvikai Sniadeckaitei (1802–1866). Julijus Slovackis pamilo Liudviką, kaip pats teigė, „meile pirma ir paskutine“, ji tapo pirmųjų Slovackio kūrinių vertintoja, slaptų jo poetinių svajonių patikėtine. Liudvika Sniadeckaitė – ţymių Lietuvos švietėjų – medicinos profesoriaus Andriaus Sniadeckio (1768–1838) duktė bei Universiteto rektoriaus Jano Sniadeckio (1756–1830) dukterėčia. Savo sampratomis, drąsa ir ryžtu ji pralenkė laikmetį ir tapo viena drąsiausių XIX a. vidurio carinės Lietuvos politinės emigracijos figūrų. Tiek Liudvikos, tiek Julijaus laiškuose ir atsiminimuose labai ryškus patriotizmo, meilės tėvynei leitmotyvas, prisimenamos gražiausios jaunystės dienos, praleistos Vilniuje bei Sniadeckių šeimos dvare Jašiūnuose. Mūsų dienomis, kai emigracijos problema įgauna vis didesnį mastą, labai svarbu suvokti, kad žmogus, kur jis beišvyktų, neatras naujos tėvynės. Kiekvieno žmogaus identitetas ir yra jo atmintis, o atminties praradimas mus nuasmenina ir paverčia mankurtais. Tėvynė – kiekvieno mūsų širdyje, kad ir kur mus nuvestų likimas... Liudvika buvo ir paskutinių Adomo Mickevičiaus dienų liudininkė, kai poetas, jau sunkiai sirgdamas, viešėjo jos namuose Konstantinopolyje. Bendraudami jie nuolatos prisimindavo Lietuvą, Vilnių, bendrus bičiulius – savo sielomis liko ten, kur lemtis nebeleido sugrįžti... Spektaklyje žiūrovai turės galimybę pajusti epochos dvasią, išgirsti Liudvikos ir Julijaus meilės istoriją, klausytis Lietuvoje retai skaitomų Julijaus Slovackio eilėraščių lietuvių ir lenkų kalbomis, žavėtis gyvai atliekama fortepijonine muzika.
- „Aitvarų lauktuvės“ (parengta, bet dar nerodyta premjera)
Tai spektaklis apie amžių ir jo keliamus [ne]patogumus. Apie žmones „su istorija“. Kai posakis „kuo senesnis – tuo geresnis“ taikomas ne sūriui ir ne vynui, o personai. Apie tuos, kurie nebijo, kad kūno galiojimo laikas nenumaldomai eina į pabaigą arba jau seniai yra pasibaigęs, nes žino, jog su metais, širdies apimtis sparčiai auga… Kad galėtų savy sutalpinti svaiginantį jaunystės ilgesį ir niekur nedingusį gyvenimo šėlsmą. Spektaklis sukurtas remiantis autobiografine Ritos A. Vileišytės-Bagdonienės knyga „Tolimi vaizdai. Signataro dukters atsiminimai“. Rita Vileišytė-Bagdonienė, valstybės kūrėjo, Vasario 16-osios Akto signataro Jono Vileišio ir bajoraitės Onos Kazakauskaitės jauniausioji dukra. Gimė 1920 m. kovo 3 d. Vilniuje, kaip ir jos vyresnieji broliai ir seserys, nes toks buvo tėvų – lietuvių tautinio atgimimo žadintojų – patriotinis noras. Baigusi Kauno „Aušros“ gimnaziją, pasekė tėvo pėdomis ir studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, vėliau Vilniaus universitete. Laimingą vaikystę ir jaunystę nutraukė karas, artimųjų tremtys ir žūtys, mylimo tėvo netektis. 1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, Rita Vileišytė su artimaisiais pasitraukė iš Lietuvos. Kartu su kitais 58 000 lietuvių karo pabėgėlių iki 1951 m. gyveno Stuttgarto stovykloje Vokietijoje. Tais pačiais metais emigravo į JAV, Waterbury miestą Konektikuto valstijoje. Čia, su dukra Silvija, sūnumi Andriumi, keturiais anūkais ir penkiais proanūkiais gyvena iki šiol. Rita Vileišytė-Bagdonienė visą savo gyvenimą išliko karšta Lietuvos patriote, jos namai tapo Lietuvos židiniu emigracijoje. Net ir sulaukusi garbingo šimto metų jubiliejaus, kiek galėdama dažniau atvyksta į Lietuvą, savo tikrąją Tėvynę, kurią tėvai ją mokė „labiau už viską mylėti“. Spektaklyje veikiantys herojai yra išgalvoti, bet turi daugybę mums pažįstamų prototipų. Kūrybiniame procese, ieškant charakterių, buvo perskaityta ne viena grožinė ir dokumentinė knyga, bet labiausiai kuriamo spektaklio filosofiją atspindėjo Hendrik Groen „Kol dar gyvas. Naujas slaptas Hendriko Gruno (85 metų) dienoraštis“. Todėl spektaklyje galima aptikti šios knygos pėdsakų.
Spektaklių kolektyvams kaina derinama kiekvienu atveju atskirai. Kaina priklauso ar rinksitės papildomai kelionę, ar reikės atvykti į kolektyvo pageidaujamą vietą, taip pat nuo datos, keliautojų skaičiaus ir papildomų lankytinų objektų.
Pasiteiravimui apie pažintinę kelionę kolektyvams tel.: +37067727036, +37064442909 arba +37065556313, el.paštas – [email protected], kelia[email protected] arba [email protected]
